Kalbu bu akademijos korepetitorius – pagalba vaikams Vilniuje

Kai vaikas pradeda prarasti motyvaciją mokytis, priežastis dažniausiai slypi ne tingume ar pastangų trūkume, o tame, kad jis paprasčiausiai nesupranta mokomojo turinio. Kai informacija lieka neaiški, atsiranda nusivylimas, baimė suklysti ir jausmas, kad „man nepavyks“. Tokia būsena mažina norą mokytis ir ilgainiui gali paveikti vaiko pasitikėjimą savimi bei jo santykį su mokymusi apskritai.

Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikų motyvacija glaudžiai susijusi su tuo, kaip jie vertina savo gebėjimus. Jei vaikas mano, kad nėra „pakankamai gabus“, jis linkęs vengti iššūkių. Guay (2010) tyrime nustatyta, kad mokinių akademinis savęs vertinimas tiesiogiai lemia jų motyvaciją ir pasiekimus. Kai vaikas patiria nesėkmes ir nesupranta, kodėl jam nesiseka, susiformuoja įsitikinimas „aš nemoku“, o kartu ir vidinė nuostata „kam bandyti?“.

Kiti tyrimai (Klapp, 2018; Cohen, 2022) atskleidžia, kad dažna nesupratimo priežastis yra per greitas mokymo tempas, neindividualizuotos užduotys ar neaiškus grįžtamasis ryšys. Kai vaikas negali sekti pamokos eigos, informacija tampa „užrakinta“, o tai sukelia atmetimo reakciją – jis atsiriboja, nes jaučiasi nesugebantis. Mokymasis, kuris turėtų skatinti smalsumą, virsta stresu.

Tėvų ir pedagogų užduotis – atpažinti šį procesą anksti. Pirmasis žingsnis – nustatyti, ką vaikas iš tikrųjų supranta. Jei jis negali savo žodžiais paaiškinti, ką mokėsi, vadinasi, tema dar neįsisavinta. Tokiu atveju svarbu ne kartoti tą patį, o ieškoti naujų būdų – vizualizuoti, aiškinti per pavyzdžius, taikyti praktines veiklas. Usher (2012) pabrėžia, kad kai vaikai supranta, jog gebėjimai nėra pastovūs, o lavinami, jų motyvacija mokytis didėja.

Šiame procese ypatingai svarbi tampa papildomo mokytojo arba korepetitoriaus pagalba. Tokie specialistai dirba mažesniu tempu, individualiai paaiškina temą ir padeda „užlopyti spragas“, dėl kurių vaikas jaučiasi pasimetęs. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad individualizuotas mokymas gerina mokinių pasiekimus ir motyvaciją, nes suteikia daugiau galimybių suvokti medžiagą ir gauti tiesioginį grįžtamąjį ryšį (Rost, 2024). Korepetitorius ar papildomas mokytojas ne tik paaiškina, bet ir moko, kaip mokytis: kaip planuoti laiką, kaip suskaidyti užduotį į mažesnius žingsnius, kaip pastebėti savo pažangą.

Be akademinės naudos, tokia pagalba turi ir emocinį aspektą. Individualus dėmesys, kantrus aiškinimas ir palaikymas padeda vaikui vėl patikėti savo gebėjimais. Kai vaikas išgirsta „tu gali“, o ne „vėl nesupratai“, atsiranda noras stengtis. Mažais žingsniais grįžta pasitikėjimas, o kartu – ir motyvacija.

Svarbiausia suprasti, kad motyvacijos stoka nėra tingėjimas. Tai signalas, jog vaikas susiduria su per dideliu krūviu ar per mažu aiškumo lygiu. Kai suaugusieji suteikia palaikymą, paaiškina, padeda susiorientuoti ir matyti pažangą, vaiko požiūris į mokymąsi keičiasi. Mokslas rodo, kad būtent supratimas, pozityvus grįžtamasis ryšys ir tikėjimas savo galimybėmis yra trys pagrindiniai veiksniai, kurie grąžina norą mokytis.

Šaltiniai:
Guay, F. (2010). Academic self-concept, autonomous academic motivation and academic achievement. Learning and Individual Differences.
Klapp, A. (2018). Does academic and social self-concept and motivation to improve in academic school subjects mediate the negative effect of grading for low-ability students? European Journal of Psychology of Education.
Cohen, R. et al. (2022). Understanding shifts in students' academic motivation across the school years. Frontiers in Psychology.
Usher, A. (2012). Student Motivation: An Overlooked Piece of School Reform. Center on Education Policy.
Rost, D. H. (2024). Academic Self-Concept Wins the Race: The Prediction of Achievement by Self-Related Constructs. Frontiers in Education.